Afganistano dienoraštis: Kaino ir Abelio mieste
Trečiadienis, 14 Spalio 2009 14:16

Skaičiuojame paskutines dienas pas mus svetingai priėmusius Kabulo lietuvius. Todėl nepraleidžiame progos kuo dažniau su jiems dirbančiais vertėjais pamatyti Afganistano sostinę. Vietinių pagalba – tarsi gyvybę gelbėjantis vandens gurkšnis negreitai perprantamos islamo šalies vandenyne.

 

Su šeimos į Kabulą atvykusia, netikėtai oro uoste užkalbinusia ir pasisvečiuoti pakvietusia Gintare bei afganistaniečiu Parvizu leidžiamės pasidairyti po šalies sostinę. Parvizas – buvęs generolas, dabar gidas, vertėjas ir nemažas melagis. Mūsų tikslas – lankomiausios Kabulo vietos bei turgus.

 

 

Akceleratorius ir signalas

 

Atplėšti žvilgsnį nuo Kabulo gatvių net ir ne pirmą kartą lankantis šiame mieste tikrai sunku. Pirmiausia pribloškia eismas. Neretai neregistruotais, nenusakomos būklės automobiliais, neturėdami vairuotojo pažymėjimų, kabuliečiai gatvėse išdarinėja tokius, kokie Vilniuje iškart baigtųsi nemalonumais su policija.

 

Panašu, kad vairuotojams čia egzistuoja tik du šventi dalykai – akceleratorius ir garso signalas. Tačiau tikrai ne stabdžio pedalas ar posūkio signalas.  

 

Važiuoti prieš eismą, signalizuoti ant kelio stovinčiam policininkui, kad pasitrauktų, ant autobusų stogų vežti pririštus automobilius, per piką lenktyniauti arklių traukiamais vežimais, ginti bandą avių per kelią – visiškai normalu. Kelio ženklai – nereikalingas priedėlis, matyti veikiantį šviesoforą teko tik vieną. Afganistano kelių karalius - „Toyota“.

 

Kabule beveik neegzistuoja gatvių pavadinimai ir adresai. Gyvenamoji vieta maždaug nusakoma pagal pagrindinėms gatvėms suteiktus vardus ir sankryžas. Būtent jos yra pagrindiniai orientyrai ieškant reikiamos vietos.

 

Šaunūs, drąsūs, vikrūs

 

Su Parvizo vairuojamu „Land Cruiser“, kurio vairas dešinėje pusėje, pro kamščius prasibrauname ant Baseino kalno. Nuo čia atsiveria vaizdas beveik į visą Kabulą, čia esančiame mauzoliejuje palaidoti Afganistano karaliai, yra policijos postas, mudžahedų sunaikintos beprotiškai gražios kapinės bei išminuotojų stovykla.

 

Kol gėrimės vaizdu, Parvizas net neprašytas suderina interviu su policijos vadu. Šalia posto kėpso nežinia prieš kiek metų pamušti du rusų šarvuočiai. Iš korpusų išrinkta viskas iki paskutinio varžtelio, tačiau mašinų kevalai – nepaliesti. Afganistane tiesiog nėra technologijų, kurios galėtų išlydyti aukštos lydymosi temperatūros metalą, bei jį apdirbti.

 

Nesugebėjimas apdirbti aukštos kokybės metalų ypatingai jaučiasi rankose vartant afganistanietiškus dirbinius, ypač peilius.

 

Policijos postas – sukrypęs namelis su dviem kambariais. Labiau sutvarkytame, su viena lova – vado valdos. Kitame, kurios langas be stiklo, užgrūstame dviaukštėmis metalinėmis lovomis ir aptrupėjusiomis sienomis – paprastų policininkų prieglobstis.

 

„Ar netrukdysim besimeldžiančiam policininkui?“, - paklausiu Parvizo, pamatęs ant kilimėlio Alachą garbinantį pareigūną.

 

Vedlys moja ranka, kad eičiau vidun, tačiau prieš peržengdamas slenkstį spoksančių policininkų džiaugsmui nusiaunu batus.

 

Policijos vyresnysis leitenantas Izmarajus Šamalas sėdi išdidus, kur kas švaresne ir naujesne uniforma nei jo pavaldiniai. Bandau užduoti pirmąjį klausimą, tačiau Parvizas perspėja, kad pirmiausia vadas turi prisistatyti.

 

Prisistatymas neilgas, tačiau pompastiškas – išvardijami visi titulai, pareigos ir būtinai paminima demonstratyviai atkišta kojos pėda, kurią vadas susilaužė per paskutinę policijos operaciją. Trauma gauta netyčia nugriuvus. I.Šamalas vadovauja maždaug šešioms dešimtims policijos postų.

 

„Gimiau ir užaugau Kabule, niekur niekada nebuvau iš jo išvažiavęs, todėl man tai pati gražiausia ir mieliausia vieta Afganistane. Čia ganėtinai saugu, pagrindinės problemos – susirėmimai tarp paauglių gaujų. Tačiau vagysčių beveik nėra, nes mūsų pareigūnai naktimis dirba labai gerai“, - tarsi iš užrašų pasakoja vadas.

 

Dar keletas klausimų, tačiau atsakymai – panašūs – mes šaunūs, stiprūs, vikrūs. Ir tikrai ne vien angelai sargai. Paprastas policininkas per mėnesį uždirba 120 JAV dolerių, todėl net aklam aišku, kad jie turi kažkaip prisidurti normalesniam gyvenimui.

 

Po keleto bendrų kadrų su visais posto policininkais atsisveikiname ir patraukiame pas išminuotojus.

 

Pastarųjų gyvenamosios palapinės visai netoli. Barzdoti vyrai svečius pasitinka draugiškai ir mielai pasakoja apie kasdienybę.

 

Ant kalno – pagrindinė išminuotojų stovykla ir šunidės. Iš čia jie važinėja po Kabulo apylinkes rinkdami iš žemės mirtį – minas. Vyrai neslepia, kad jų būryje mirtis yra dažnas svečias.

 

Nors minų ieškoma modernia, už europiečių pinigus nupirkta įranga, tačiau vien per pastarąjį mėnesį du išminuotojai sprogus minoms prarado regėjimą.

 

Tačiau nukentėję vyrai ir jų šeimos nepaliekamos likimo valiai – kiekvienas išminuotojas apdraudžiamas, todėl tiek sužeidimo atveju gauna kompensaciją. Žūties – atlyginama jo šeimai. Išminuotojai uždirba daugiau nei policininkai – 175 JAV dolerius algos ir 130 dolerių – maistpinigių.

 

Džiaugdamiesi svečiais vyrai pasiūlo išbandyti vieną populiariausių Afganistano susisiekimo priemonių – motociklą.

 

Lietuvoje pats važinėju motociklu, tačiau atsisėdęs ant „Pamyr“ modelio pasimečiau. Priekiniai stabdžiai neveikia, greičių perjungimo svirtis neklauso. Negailėdamas pasuku akceleratoriaus rankeną ir pajudu pirmyn skambant džiugiems musulmonų šūksniams. Tačiau sėkmė greitai nuo manęs nusigręžia – motociklas čiaudi ir nevažiuoja. Nepadeda net improvizuota maldelė Alachui.

 

Grąžinu transporto priemonę besijuokiančiam šeimininkui, pasirodo, bandžiau pradėti važiuoti trečiu bėgiu.

 

Kol šurmuliuojame su poilsiaujančiais išminuotojais, iš tarnybos grįžta jų kolegos, kurie minų ieško su šunimis.

 

Pastarieji būtinai trokšta parodyti augintinių sugebėjimus. Šį jų norą išpildome, tačiau nakvynės ir siūlomos puotos atsisakome – vietinis maistas po kančių tualete nebeatrodo toks mielas, kaip anksčiau.

 

Todėl atsisveikiname ir patraukiame į netoliese dunksančias milžiniškas kapines, kuriose palaidoti už Afganistano laisvę kovoję kariai. Jei tikėsime Parvizu, kažkada čia buvo populiari kabuliečių pasivaikščiojimų vieta. Tačiau žlugus marionetiniam sovietų režimui ir siautėjant modžahedų tarpusavio kovoms, šie kapines dėl neaiškių priežasčių sunaikino.

 

Šiandien čia beveik vien sudaužytų antkapių likučiai, keletas sveikų kapų uždengti metaliniais narvais, kai kur žiojoja duobės, plazda žalios vėliavos. Vėliavos – afganistanietiškų kapinių puošmena.

 

Šalia kapinių – Afganistano karalių mauzoliejus. Deja, į jį patekti mums nepavyksta.

 

„Afganistane buvo penki ar šeši karaliai. Na, keletas, žinote...“, - paklaustas apie karalius nuo atsakymo išsisuka mūsų vertėjas Parvizas.

 

Todėl belieka mėgautis nuo kalno atsiveriančiu Kabulo vaizdu.

 

Kaino ir Abelio miestas

 

Legenda skelbia, kad Kabulą įkūrė biblijiniai personažai Kainas su Abeliu. Senoviniam miestui mažiausiai 2500 metų, prieš tiek laiko jis pirmą kartą paminėtas, kaip achmenidų imperijos postas, vėliau Baktrijos graikų pervadintas į Pararapamisidą. Būtent graikai čia pirmieji pastatė normalų miestą.

 

Kabulą supa Hindukušo kalnai, miestas išsidėstęs maždaug 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio.

 

Per daugybę šimtmečių Kabulas pabuvojo budizmo, induizmo ir galiausiai - islamo centru. Galiausiai šalį iki pat XII amžiaus valdžiusius užkariautojus pakeitė pirmieji afganistaniečių karaliai – Goridai.

 

Kabulas visad buvo trokštama vieta dėl savo geografinės padėties, todėl į miestą nuolat plūdo užkariautojų ordos.

 

 XIX amžiaus pradžioje sostinės geidė ne tik įvairūs vietiniai Afganistano vadukai, bet ir milžiniškos imperijos – Rusija bei Didžioji Britanija.

 

Pastaroji 1839 metais pasiuntė armiją užimti Kabulą. Karinė kampanija baigėsi tragedija, nes afganistaniečiai vakare pasirašę taikos sutartį, rytą iš Kabulo besitraukiantiems 16 000 britų surengė kruviną pasalą.

 

Tačiau britai nepasimokė iš savo klaidų ir 1878 metais vėl nesėkmingai bandė užkariauti Kabulą.

 

XX amžiaus pradžioje ir viduryje Kabulas įkvėpė modernizmo. Tuometinis karalius Amanullahas buvo didelis Europos gerbėjas, todėl mieste atsirado daugybė vakarietiško stiliaus statinių, gatvių. Bėgant laikui  maždaug 40 procentų politinių bei administracinių miesto postų užėmė moterys, klestėjo turizmas, parduotuvių lentynos lūžo nuo prekių.

 

 Miestas plėtėsi ir klestėjo daugiau nei keturis dešimtmečius, iki 1979-taisiais įvykdytos sovietų invazijos ir perversmo.

 

Norėdami galutinai perimti šalies kontrolę, sovietų KGB būriai 1979 metų gruodį nusileido Kabulo oro uoste ir nužudė tuometinį šalies vadovą Hafizullahą Aminą.

 

Šiandien Amino rūmai riogso vieniši Kabulo pakraštyje. Jie yra karinės bazės teritorijoje, todėl čia patekti nelengva. Tačiau Lietuvos kariškių padedami gauname leidimą ir patenkame į didžiulį, karo žaizdomis alsuojantį pastatą.

 

Nuo ant kalvos esančių rūmų papėdės atsiveria karinės bazės ir dalies Kabulo vaizdas. Pastatas apipintas spygliuotos vielos užtvaromis, aplink ir jame įrengtos šaudymo pozicijos. Tačiau tai nereiškia, kad čia tikimasi kokio nors puolimo. Afganistane stipriai ginkluota apsauga įprasta visur, būtų net keista jei kur nors, kas nors, nežvangintų ginklais.

 

Beje, jei važiuosite kada su kariškiais Kabule ar kuriame nors kitame krašte, pasverkite kiek vandens jums reikia išgerti. Nėra nieko kvailiau, kai iš staiga miesto viduryje sustojusio karinio šarvuoto automobilio iššoka neperšaunama liemene vilkintis žurnalistas ir it išdegęs akis skuodžia iki pirmo medžio stebint smalsiems vietiniams. Kabule viešieji tualetai neegzistuoja.

 

Tačiau grįžkime prie sovietų. Tiesioginis sovietų įsikišimas ir okupacija nei 1979 – taisiais, nei vėliau  lauktų rezultatų nedavė. Prasidėję karo veiksmai, partizaniniai išpuoliai, sprogdinimai, privertė nemažą dalį gyventojų palikti tiek sostinę, tiek šalį.

 

Iki stipriai nukraujavusios sovietų armijos pasitraukimo 1989 metais ir 1992 metų, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga ir žlugo marionetinė Afganistano vyriausybė, Kabulas grimzdo vis į didesnę betvarkę ir chaosą.

 

1992 metais  mudžahedų kovotojai užėmė Kabulą. Tačiau miestas taikos nesulaukė - iškart paniro į kovotojų tarpusavio nesutarimų kovas. Per ketverius metus sostinę paliko maždaug 50 000 gyventojų.

 

Galiausiai 1996 metais Kabulas atiteko radikaliems islamistams – talibanui. Nors nuo smurto ir nesaugumo pervargę kabuliečiai, kaip ir dauguma afganistaniečių, tikėjosi, kad naujasis režimas įves tvarką, lazda buvo perlenkta.

 

Radikalūs musulmonai akimirksniu uždraudė daugybę dalykų. Vieną didžiausių smūgių patyrė moterys. Talibai jas išstūmė iš visuomeninio gyvenimo, uždarė namuose.

 

Tos, kurios nepakluso, buvo viešai sumušamos, nenešiojančioms tradicinių musulmonių parandžų buvo žalojami veidai, per trumpas barzdas auginantys vyrai areštuojami. Specialūs baudėjų būriai siautėte siautėjo.

 

Talibai uždraudė net aitvarus - nacionalinį afganistaniečių pomėgį. Būtent aitvarai nuvertus talibano režimą tapo laisvės simboliu. Vėjuotą dieną virs Kabulo stogų galima pamatyti dešimtis įvairiaspalvių skraiduolių.

 

Afganistaniečiai ne tik leidžia aitvarus, jie rengia aitvarų kovas. Aitvarai laidomi specialiomis virvėmis, kurios gali nukirsti viena kitą. Kuo daugiau priešininko aitvarų virvių nukertama, tuo daugiau garbės nusipelno aitvaro savininkas.

 

2001 metais talibai priversti pasitraukti. Radikalai musulmonai palikdami sostinę bandė nužudyti vietinio zoologijos sodo liūtą, tačiau žvėris išgyveno ataką granata ir tapo savotišku didvyriu.

 

Sklida kalbos, kad Kabulo zoologijos sode galima pamatyti vienintelę kiaulę Afganistane. Galbūt iki skrydžio pas lietuvių karius Goro provincijoje pavyks patikrinti šitą faktą.

 

250 rūšių minų

 

Nusileidę nuo kalno į miesto šurmulį trumpam užsukame į televizijos „Shamshad“ būstinę. Tiesą sakant, tai ne tik televizijos, bet ir išminavimo kompanijos biuras – gan neįprasta verslo kombinacija.

 

Parvizas susitaria, kad mums nemokamai leistų apžiūrėti saugomoje teritorijoje sugrūstą karinę techniką ir ginklus. Pasirodo, verslininkai nusprendė, kad karinio laužo prigrūstas kiemas – gražus, ir įkūrė savotišką muziejų.

 

Deja, fotografuoti ir filmuoti – mums neleidžia.

 

Tačiau muziejuje eksponuojama daugybė Afganistano žemę drebinusios technikos, ginklų, bombų, minų. Tarp lėktuvų ir kitų ne tokių senų eksponatų pavyksta aptikti ir tikrai daugiau nei šimto metų ginkluotės.

 

Parvizas tikina, kad muziejuje sukaupta maždaug 250 jo gimtinės žemėje slypinčių minų rūšių.

 

Gal pirksite vištą?

 

Mieste prasideda piko valandos, todėl nenorėdami kankintis ir taip beprotiškame eisme skubame į maisto turgų.

 

Išlipęs iš mašinos iškart prarandu apetitą. Nešvara, karštyje švinsktanti, dulkėmis ir musėmis nugultos skerdienos, prie atviros kanalizacijos ant prekystalių išdėliotos daržovės ir kitos prekės nenoromis primena vis dar kamuojančias žarnyno problemas po vaišių pas arabų bendruomenės Afganistane Mulą Izadą. Suprantama, pas turtingą afganistanietį, maistas tikrai nebuvo ruošiamas iš tokiame turguje pirktų produktų.

 

Galiausiai randame keletą pakenčiamai atrodančių prekystalių su reikiamomis prekėmis. Kol vyksta derybos dėl kainos, mus apspinta tuntas murzinų vaikų ir smalsaujančių vyrų.

 

Vaikai nepaliaudami kaulija išmaldos, tačiau netrukus suprantame, kad jei žiūrime tiesiai jiems į akis – kaulytojai atsitraukia be grobio.

 

„Ne! Ne! Ne!“, - išgirstu išgąstingą Gintarės šūktelėjimą už nugaros. Atsisukęs suprantu, kad likome be paskutinio pirkinio – vištos. Merginai paklausus kiek kainuoja paukštis, prekybininkas pagriebė kudakuojančią vištą ir ruošėsi iškart nukirsti jai galvą. Vyro ranką sustabdė tik mūsų kompanionės riksmas.

 

Iš turgaus patraukėme tiesiai namo – paskutinės vakarienės svetinguose lietuvių namuose.

 

Vėl pas karius

 

Tik atvykus į Kabulą prasidėjusi netikėta pažintis su Gintare Afganistane baigėsi. Mergina aplankiusi Kabule įsikūrusią šeimą išvyksta atgal į Lietuvą. Todėl, mūsų katino dienos pas sostinės lietuvius baigiasi.

 

Atsisveikinę su svetingais tautiečiais grįžtame pas nė kiek ne mažiau svetingus lietuvių karius į Kabulo oro uoste esančią bazę. Čia praleisime likusias dienas iki skrydžio į Goro provinciją, kurioje dirba lietuvių vadovaujama provincijos atkūrimo grupė. Kada skrydis kol kas neaišku, nes reguliarūs reisai čia neegzistuoja, o suplanuoti skrydžiai dėl įvairiausių priežasčių dažnai atšaukiami.